Užduotis 20.4

- Nieko tokio... - Pasake Niliar

- Laiko turiu.. Daug jo..
Sumurmėjo butybė.

-Gerai
Mergina linktelėjo ir patraukė už namo.

Testament su partneriu pradėjo sekti iš paskos.

Neilgai pasivaikščiojus, jie sustojo prie neaukšto namuko ant kurio stogo sėdėjo juodai vilkintis vaikinas.

-Ei! Jie jau čia! -šūktelėjo mergina ir vaikinas išnykęs kaip dūmas, atsirado prie Testament.
-Puvėsių krūva? -jis idėmiai nužiūrinėjo abu vyrus.

Testament tiesiog stovėjo ir tylėjo. Apie kažką įtemtai mąstė.

- Ne visai... - Pataise Niliar, bet nieko daugiau nesake.

-Ehehe sorry sorry, - šamanas kaltai šypsojosi. - Tiesiog tikėjausi labiau žmonių. Čia prie tokių kaip jūs nelabai pratę.
Jis atsiremė nugara į namo sieną.
-Man reikia saulės lietaus akmens
Vaikinas tiriamu žvilgsniu stebėjo abu vyrus

Lyg pabudęs sužiuro į šamaną.
- Saulės lietaus akmens..
Pakartojo susimąstęs.
- Nesu apie tokį girdėjęs..

Šamanas atsistūmė nuo sienos ir saldžiai pasiražė.
-Tikiu... bet man jo reikia. Tiesa, aš net nežinau kaip jis atrodo
Vaikinas pradėjo juoktis.

- Kur mums ji rasti? - Paklause Niliar.
- Ir kaip mums ji atskirti? - Pridejo.

-Na... - šamanas susimąstė. - Jis juodas... su aukso smiltelių takeliais... ir visas žiba. Turėtų būti kažkur už miesto ribų.
-O gal miesto troliai turėtų? - įsiterpė mergina.
-Neeh. Ieškojau pas visus. Niekas dar jo neparnešė iki miesto.

- Vadinasi reikia apieškoti apylinkes..
Sumurmėjo testament apsižvalgydamas.
- Laiko aš turiu...

Šamanas nusižiovavo.
-geriausia... siūlau pradėti nuo paupio.

- Pasakyk kurioje puseje ir mes keliausim... - Pasake Niliar.

Vyras įsikišo pirštą į burną ir su skambesiu jį ištraukė. Iškėlė į viršų bei apsidairė.
-Tai... į vakarus... ten
Jis ištiesė tą patį pirštą į priekį, rodydamas kryptį.

[[Laukiau gal Testament parasys ka nors]]
Niliar netares daugiau ne zodzio pasuko i ta puse.

Testament taip pat pradėjo lėtai žygiuoti nurodyta kryptimi. Prisivijęs N ėjo šalia jo.
- Taigi likome dviese, drauge..
Tarė duslniu balsu žygiuodamas lyg koks senis.

- Atrodo... - Atsakė balsu primenančiu smėlio šnarėjima.
- Kas tu buvai gyvenime?... - Paklausė skriedamas, balsas kiek mainėsi, primindavo tai smėlio tai vėjo šnarėjima.

- Gyvenime...
Sumurmėjo pakeldamas galvą į dangų. Netrumpai tylėjo.
- Neatsimenu..
Galiausiai atsakė.
- O tu, drauge... Atsimeni kuo buvai?

- Taip... Šiek tiek prisimenu... - liūdnai pasakė. Tada apsižvalgė.
- Nematai nieko ypatingo aplink? - Paklausė.

Baiginėjosi miesto ribos. Vis mažiau sutvėrimų šmirinėjo gatvėmis, vis žemesni buvo namai.
Gatvės gale matėsi beprasidedanti pieva.

- Matau pievą..
Patenkintas susmurmėjo dusliu balsu ir toliau išlėto žygiavo.
- Tai..
Prabilo po 5 minučių.
- Papasakok ką prisimeni..

Niliar nutilo. Tada po kiek trukusio tylos pasakė.
- Atsimenu dykumą, aš gyvenau dykumoje. Atsimenu didžiulį smėlio laikrodį, stovintį piramidėje. Vėliau atsimenu tik kraują, ugnį ir skausmą. Tai viskas. - Nutilo.

- Tai idomus pasakojimas.
Kimiai bet gan patenkintas tarė. Nenustojo žygiuoti kai šie jau brido per pievą.
- Mmm...
Susimąstė sustojęs.
- Ko mes ieškome?