Užduotis Nr. 25.5

Būtų čia Akaru, tai būtų išsigandusi ir pabėgusi, bet kadangi čia stovėjo ta blogoji, tai tik prunkštelėjo. Pažvelgė į tą padarą.
- Kas čia per padaras?- Paklausė kiek susiraukdama.

Orkas pasikrapštė pakaušį, nužvelgdamas merginas.
-Saviškių sakai? Žmonės čia retai užsuka

- Odinas mums įsakė vykti ieškoti saviškių, daugiau nieko lyg tais ir nežinom.- Pasakė Akaru kiek akiplėšiškai.

-Odinas, huh?
Orkas perkreipė galvą ir žvilgtelėjo į mergaitę. Dar kartą pasikasė pakaušį.
-Tai jums reikia su Frau pasikalbėti... einam. Nuvesiu
Sunkiais žingsniais padaras patraukė per bruzgynus. Jis nesivargino atsisukti ir pažiūrėti ar merginos jį seka. Svarbiausia buvo sužinoti ar ne priešiškai nusiteikę įžengė į jo teritoriją, o taip tai tada nesvarbu.

Akaru veide pasirodė šypsena, bet ji greit atgavo savo normalų pavidalą. Jos veide pasirodė šiokia tokia baimė.
- K.. kas jis?- Tyliai paklausė su baime veide, bet papurčiusi galvą paėmė draugę už rankos ir nutempė paskui tą padarą.

Nespėjo užbėgti merginai už akių, kad tik nespėtu sukelti kokį nors ginčą, bet Orkas buvo gan pozityviai nusiteikęs, tai su palengvėjimu nusišypsojo ir leidosi tempiama Akaru. Pastebėjusi jos elgesio pasikeitimą pasilenkė link jos ir sukuždėjo.
-Tikėkimės, kad tas kuris mums padės.

Akaru nusišypsojo.
- Tai matai kad ir šitas padeda.- Nusišypsojo Akaruma ir savo sparnus išskleidė.

Jie keliavo tiesiai per bruzgynus, krūmynus. Niekas nestojo jiems skersai kelio, ir net žvėrys traukdavosi atokiau.

Akaru nusišypsojo ir mostelėjusi sparnais pakilo kiek aukščiau. Kai ją apšvietė saulę ji atrodė grynai kaip angelas, tik kad sparnai buvo juodi, lyg derva.

Po merginos žodžių nustebusi pažvelgė į ją. Seniai bebuvo sutikusi tokį patiklia, naivia būtybę. "Turbūt jau atbukau" pagalvojusi šyptelėjo ir pažvelgė į netrukus danguje pasirodžiusia angelą. Suvokusi, kad tai Akaru sunerimo. "Nereikėjo pasirodyti, kol nežinom kokie mūsų sąjungininkai arba priešai. Niekada neatskleisk savo kortų". Tačiau jos veide šmėstelėjo susižavėjimo akimirka. Beeinant pastebėjo, kad vedlys turi aukšta padėti arba čia yra kažkokia keista tvarka, kad gyvūnai jiems traukias iš kelio.

Akkaru apsisuko ore, lyg šokdama kokį valsą. Jai visada patiko šokiai, bet jų niekada negalėjo imtis. Ji net nenorėdama, vos neatsitrenkė į tą didelį padarą, bet būdama prie pat jo nusileido jam ant peties. Ji atrodė tokia lengvutė, kaip pūkelis.
- Atsiprašau.- Maloniu ir mielu balsu kreipėsi į einantį padarą.- Gal galit pasakyt kur mes einam?- Jos veidą nušvietė didelė šypsena. Ji atrodė tokia maža, nekalta ir miela. Nepagalvotum, kad būtų siųsta Odino.

Orkas visą kelią ėjo žiūrėdamas į žemę, todėl nekreipė dėmesio į jokius angelus ar žvėris aplink jį. Jis nepatenkintai suurzgė kada mergaitė atsisėdo jam ant peties. Suėmė ją už pakarpos ir iškėlė priešais save. Orko akys žudikiškai susiaurėjo, kada išvydo juodus sparnus.
-Pragaro velniava!!! -užriaumojęs jis sviedė Akaru į artimiausią medžio kamieną.

This dice is not existing.

Nujausdama orko tamparamenta nemanė, kad gera idėja mergaitei taip elgtis. Vedliui iškėlus Akaru į orą jau žadėjo iššaukti savo ginklus, bet ji buvo greitai nusviesta į šoną. Pagavo mergaite prieš jai atsitrenkant į medžio kamieną.
-Elkis labiau apgalvotai...
[pasiemu puse jai padaryto dmg]

Akaru iš karto pašoko ant kojų. Mergaitės akytėse matėsi ašaros.
- Atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau.- Pradėjo atsiprašinėti ir linkčioti galva.

Jai pakilus, jau galėjo laisvai atsistoti. Besivalydama nugara nusišypsojo.
-Nieko nebuvo, o dabar...
Padėjus ranką jai ant peties ir pasuko link Orko.
-Sekam toliau.

Orkas stebėjo merginas prisimerkęs. Kada jos atsisuko į jį, padaras susidėjo rankas ant krūtinės. Jis nieko nesakė, bet leido merginoms susiprasti, kad prisižaidė.

Akaru atsiduso. Jos skruostais pradėjo riedėti ašaros.
- Aš atsiprašau.- Labai tyliai tarė.
- Aš viską tik gadinu..

Praeidama mergaitei paglostė galvą.
-Ašaromis nieko neišspręsi.
Išvydusi supykusi Orką pristojo, nekaltai šyptelėjo ir truktelėjo pečiais.
-Mergaite tik mokinasi, nepykit. Galim keliauti toliau?

Orkas tiriamai žiūrėjo į merginas, tarsi mėgindamas kiaurai permatyti.
-Jūs tikrai nuo Odino? - pasitikrino riaumojančiu balsu.

Ramiai žvelgė į jų vedlį.
-Tikrai taip, mirė ir Valkirijų atnešti į Valhalla, pas Odiną. O jo pasiųsti surasti pradingusius karius.
Šiek tiek linktelėjo galvą.
-Atsiprašom už sukeltus nepatogumus ir įtarimus.

Orkas suurzgė ir pasikasė krūtinę. Atsiduso, apsisuko ir nieko nesakęs ėjo toliau.

Nusišypsojo ir pradėjo eiti Vedliui iš paskos, dar žvilgtelėdama atgal norėdama paraginti ar tiesiog pažiūrėti, kaip laikosi Akaru.

Pagaliau jie pasiekė dar tankiau suaugusius krūmus. Orkas caktelėjo liežuviu, išleisdamas keistą garsą ir tie krūmai prasiskyrė, bei keliautojus pasitiko dar du orkai. Pasikalbėję tarpusavyje jie praleido trijulę gilyn į stovyklą. Medžių papėdėse buvo pamesti kailiniai guoliai su virš jų įtaisytais lapų stogeliais. Kur ne kur kurenosi laužai ir sukinėjosi ginkluoti kone iki ausų orkai.
Merginų vedlys žygiavo tiesiu taikymu per vidurį, bet akimirkai sustojo ir atsisuko į savo pakeleives.
-Jokių triukų su sparnais ar kitų burtų, jei norite likti gyvos
Prigrasino ir apsisukęs nuėjo toliau. Link atokiau stovinčios žmonių karinės palapinės.

Supratusi, kad jos partnerė dar šiek tiek pasimetusi ar tiesiog šiuo metu grumiasi jos asmenybes tarpusavyje, priėjusi pakėlė ją ant savo rankų ir nusinešė paskui Orką. Stengėsi eiti atsargiai, nes kiek prisimindama save esanti kiek nerangi tokioje aplinkoje tuo pačiu stebėjosi, kaip įsikūrę vietiniai. Sustojus jų vedliui nuleido Akarų ant žemes ir šiek tiek stumtelėjo ją ranka į priek , norėdama šiek tiek padrąsinti merginą.

[Freezoj turbūt oras netinkamas, nes vis kas nors užsilenkia čia ir nustoja rašyti. Dabar kiek matau Akarumai irgi taip nutiko xD ]

Orkui beeinant prie palapinės, iš ten išlindo kitas orkas

Spoiler:

Jis buvo aukštesnis už kitus ir iš aplinkinių buvo galima justi pagarbą jam. Padarai persimetė keliomis frazėmis. Dar buvo keli rankų skėsčiojimai merginų pusėn ir tyriami žvilgsniai. Galiausiai tas aukštesnis orkas priėjo prie keliauninkių:
-Sveikos. Aš Krylyah. Orhdas sakė, kad ieškote saviškių. Dėja, Frau išvykęs su vyrais, bet ana ten *jis ranka parodė į nuošaliau stovintį rąstinį namuką, iš kur rūko dūmai* jei pasiklaustumėte ten besisukinėjančių moterų, gal ką sužinotumėte daugiau.