Užduotis Nr. 23

-Kažkas čia ne taip...
Benas lyg su savimi šnekėjo. Nesulaukęs jokio atsako iš Rose, ir kol dar buvo lauke tylu, jis nuskubėjo miško link.

Emilly susiraukusi apsizvalge atrodo niekas ju neseke, o kad jiem niekas neatsake ji ir nebuvo labai patenkinta, Benui nubegus link misko ji greit pasisuko ir pradejo bekt paskui ji.

Shadee vis dar atrodė nepatenkinta, o galbūt tiesiog taip atrodė dėl jos veido bruožų. Atsidususi nusekė kitą valkiriją bei Beną.

Benas atsisuko į kompaniją.
-Kur kitos? Reikia greičiau iš čia nešdintis
Iš miško sklido ūkanos, suteikdamos keliautojams priedangą.

Madlax ėjo su visais kitais. Benui stabtelėjus, stabtelėjo ir ji. Kad ir kokia kruvina ir sužeista ji būtų, ji vis dar tvirtai laikėsi ant kojų. Turėjo didelę atsakomybę ant savo pečių, o jau dvi valkyrios buvo iškviestos.
-Ateina.
Pasakė Madlax Benui, nes su ja ejo ir Elfe [tarkim].
-Paskubėkime.

[thanks, Blood, planavau tą patį su tavim padaryti, bet man netas kaip tyčia dingo xD ]

-Čia mes, čia
Buvo sunku judėti, tai uždėjo ranką Madlax ant peties.

Benas patenkintas linktelėjo galva ir apsisukęs pasiskubino į mišką. Ten kiek jau sulėtino žingsnį, nes jautėsi saugiau.
-Negalime grįžti upe. Įvyko keletas nesklandumų, todėl teks keliauti mišku. Tikiuos jūs merginos dar turite jėgų

Shadee atsiduso ir persikelusi nešulį ant kito peties, kad būtų patogu nešti ilgą atsutmą pasiruošė žygiui per mišką.

[This quest isn't moving]

Benui sustojus jinai pati apsisuko pastebedama, kad kaikurie atsilieka, ji atsiduso lengviau kai sie isniro ir seke paskui teisinga kriptimi. Kadangi kilo ukanos merginai tai nelabai patiko, nes galejo kas nords pasilesti jai nebus labai atidus. Isgirdusi keliones kelia ji tik dar labiau susirauke, ne del to, kad buvo pavargusi, bet del to, kad tai truputi pavojinga. Ji greit apziurejo visus ar tikrai visi pasiryze buvo eiti. PAti tai jaute nuovargi, bet is paskutiniuju ejo pirmyn.

[Manau, mums gan mazai HP liko tai nebent koki mazyti priesininka duotum...]

Vis giliau ir giliau ėjo Benas į mišką. Pasiekęs, jo manymu, pakankamą tankmę, pasodino prie medžio savo nešulį, kuris rodės pamažėle pradėjo atsigavinėti.
Benas atsistojo ir nekantriai trypčiodamas dairėsi į šalis.

Madlax ėjo ir dairėsi po vietovę pasiruošusi sutikti bet kokį kelyje pasitaikiusį priešininką. Nors pati jėgų ir ne per daugiausia turėjo, tačiau visiškai pasitikėjo savo jėgomis.

Kompanijai priešpriešais ėjo juodas siluetas. Atpažinęs miesto šamaną, Benas su palengvėjimu, džiaugsmingai jį šūktelėjo.
Susitikus ant tiek, kad būtų galima matyti veido bruožus, vyras idėmiai visus nužvelgė.
-O Rose?
Jis su didžiule nuostaba pažvelgė į Beną ir šis tik nuleido galvą bei ją papurtė į šalis.
Šamanas tyliai sukando dantis. Jis liūdnu veidu ir žemai nuleista galva sukalbėjo burtažodį, kuris leido atverti dimensines duris. Jų link patraukė Benas su išgelbėtu vaikinu.
-Ačiū, - jis suniurnėjo Odino kariams, palietė šamano petį, jį guosdamas, ir žengė pro vartus.
-Dabar jūsų eilė. Dėkui už viską, be jūsų nieko nebūtume padarę
Vyras išspaudė šiokią tokią šypseną. Jis nuo žemės paėmė akmenį ir jį patrynė tarp rankų, o tada sviedė iš visų jėgų ant žemės, prie keliautojų.
Akmuo subyrėjo į daugybę smulkių dalelių, paskleisdamas mėlynus dūmus, tirštesnius už juos gaubusį rūką.

Viskam išsisklaidžius miške stovėjo vienišas juodas vyras, tačiau jo akys kaip mat sužibo neįtikėtina viltimi. Priešais jį stovėjo Rose. Šlapia, apdriskusi, bet gyva. Jis nesivaržydamas apkabino merginą, pakėlė ją ant rankų ir nusinešė.

END OF GAME