Užduotis Nr. 23

Toro žirgas su visa kaimene pasirodė Vulkanos debesyse ir neužilgo sulėtinęs greitį nusileido miške ir visai sustojo. Kažkur tolumoje pasigirdo skardus švilpimas ir visa gamta momentaliai nurimo... tik skaisti saulė ir lengvas vėjelis žaidė medžių lapuose.

Toro žirgui sustojus Madlax nušoko nuo jo ir atsisukusi atgal ėmė laukti komandos.

*Visą kelią nejaukiai jautėsi dėl Niliar jai už nugaros. Žirgui sustojus prie Madlax, elfė pasikėlė balne ir apsidairė.*
-Mus čia kažkas turi sutikti, taip?

Keliavo žirgu nepirmą kartą , tad nelabai ir sureikšmino kelionę, galiausiai atvykus Sziko nušoko nuo arklio ir apsidarė aplinkui, jis čia buvo pirmą kartą.
Į elfės žodžius nieko neatsakė , nes nelabai pats žinojo, nors jam ir nelabai rūpėjo.

Ergo buvo susizavejusi kelione, jai labai patiko. Tik zirgas nusileido Ergo iskart nuo jo nusoko:
-Vau.. Kaip nerealiai,-pasake jinai tryksdama pasitenkinimu. Tada surimtejusi atsisuko i Elfe:
-Tu teisi, mumis turejo pasitikti,-pasake Ergo apsidairydama.

Mergaitė kai jos skraidintojas nusileido ant žemės lengvai nuslydo žirgo šonu ir paglostė šį dėkodama, o Serenas visiškai nepatenkintas ,kad jį skraidino kitas padaras nušoko nuo žirgo nugaros ir trumpai šnypštelėjęs jam nuėjo ir pradėjo uostinėti Tamsos Elfės kojas.

-Eei!
*Pajutusi kažką keisto prie savo kojos, pakėlė koją į priekį, vos nenuspirdama drokoniuką. Žvilgtelėjo į Luria, tarsi norėdama įsitikinti kad šis padarėlis yra jos.*

Mergaitė linktelėjo Tamsos Elfei ir nusisuko atgakl prie žirgo ir toliau pradėjo jį įvairiai glostyti.
Serenas vos nepaspirtas išsigandęs šoktelėjo į šoną ,bet po akimirkos šoktelėjo jau aukštyn ir vis dar neatsdodamas nuo Elfės šį kartą nutūpė jai ant peties ir pradėjo uostinėti keistas ausis.

-Nu baik
*Susigūžė ir pabandė užsidėti kapišoną. Ji niekada nemėgo, kai kas nors lysdavo prie jos ausų.*

Serenas suprato ,ką jam pasakė Tamsos elfė mat taip pat dalyvaudamas misijose mokėsi žodžių ir juos dėmėjosi. Tarsi nuvytas šuo grįžo prie Lurios ,o šį jį pasičiupo ant rankų.

*Atsikvėpė ir darsykį apsidairė.*

Mergaitė priėjo prie Tamsos Elfės ir užkalbino:
-Girdėjau ,kad esi viena iš didžiūjų Odino karių.

*Besižvalgydama buvo atsistojusi balne ir dabar vėl į jį atsisėdo. Pažvelgė į mergaitę iš viršaus. Linktelėjo jai.*

Mergaitės akys išsiplėtė ir ji su perdėta pagarba pradėjo spoksoti į Tamsos Elfę. Tuomet kiek suabejojusi paklausė:
-Nežinau gal tai ir asmeniška.. Kaip tu mirei?-balse buvo girdėti nepaliaujamas vaikiškas smalsumas.

Niliar nepastebimai pakilo į orą truputį aukščiau ir atgal nuo žirgo, kojos išsipynė ir vėl buvo krūva skiaučių. Būtybei išsprūdo palengvėjimo atodūsis - išlaikyti skiautes susipynusias kaip kojas buvo labai sunku. Tada jis nusileido, kabodamas tokiame aukštyje, kad prilygo beveik visiem raiteliam.

Kai mergaitė atsisuko į Nillar jis buvo vėl toks kokį matė pirmą kartą. Galiausiai paklausė jo:
-Ar tavo.. hm rūšis turi pavadinimą? Ar tik čia patekęs tapai toks?

-Gal apie tai kitą kartą
*Nusišypsojo smalsiai mergaitei ir tada sukluso po jos užduoto klausimo Niliar. Jai ir pačiai buvo smalsu sužinoti.*

Niliar krūptelėjo, kiek tai buvo galima padaryti ore.
- Aš... Tapau... toks. - Lėtai ištarė. Tada ne ką greičiau pridūrė.
- Mano rūšis... Jie buvo panašūs į žmonės... Nors ne žmonės... Buvo. - Užbaigė. Bet staiga dar kažką prisiminęs sumurmėjo beveik negirdimai.
- Salos sergėtojai... Dykūmų gyventojai... - Tada nutilo ir sustingo. Nors vėjas pūtė jo drabužiai nesiplaikstė. Dabar jo atmintis buvo tokioje vietoje kur šiek tiek prisiminė apie savo tautą, o apie save beveik nieko.

-Tai nebuvo Žemėje..?-spėjo ji.

Jis nesuprasdamas pažiūrėjo į Lurią. Jo rūbai vėl pradėjo pleventi nepriklausomai nuo vėjo.

-Ta prasme gyvenai dykumoje. Bet ar Žemės planetoje.
ji nepatenkinta papurtė galvą ir suniurzgė:
-Po galais iš vis kur ta Valhalla? Kosmose?

- Valhala yra Asgarde. - Pasakė lyg savaime suprantamą dalyką, tokį pat suprantama, kad saulė šviečia, arba kad vanduo šlapias. O į klausimą apie planetą nieko neatsakė, nes nemokėjo atsakyti.

-Asgarde?-pirmą kartą išgirdo sąvoką mergaitė ir dar labiau nustebo,-Kur tai?

Niliar žiojosi atsakyti, bet staiga papurtė galvą.
- Kai grįšime, galėsi tai išsiaiškinti iš ko nors Valhaloje...

-tu esi iš Valhallos,-suniauzgė,-visi čia esam.