Užduotis Nr. 22

-Sakyk varda ir pavarde.
*Pasake Markusas*

-M-m-marius ma-ma-mačernis
Pagaliau išstenėjo vaikinas.

-Čia jis?
*Markusas nepaleisdamas vaikino*

-Hmmm...
Pasilenkė arčiau vaikino primerkdama viena akį, tarsi bandydama geriau jį apžiūrėti, atsilošė atgal ir kiek susirūpinusi kreipėsi į Markus
-Mums reikia ne jo...
Kiek pritūpusi, kad jos veidas būtų sulig vaikino ir meiliai nusišypsojo
-Sakyk, gal pažįsti Dominyka?

Vaikinas kiek susitvardė ir įsmeigė akis į Nichę.
-J-j-jo

Pakreipė galvą į šoną
-Gali pasakyti kur jis?

Vaikinas baimingai žiūrėjo tai į Niche, tai į Markus.
-Sakė eina nusipirkti alaus ir grįš.
Tada jis pažvelgė į kompiuterį ir ten pastebėjus laiką, jam išsiplėtė dar labiau akys.
-Prieš valandą....

Kiek susirūpino, kai išvydo paskutine vaikino išraiška, žvilgtelėjo į Markus. Išsitiesusi, sunėrė rankas po krūtine ir kryptelėjo savo partnerio link.
-Arba jis mus pastebėjo, arba kažkas atsitiko...Hmmm...
Vėl linktelėjo link jaunuolio ir mielai nusišypsojo
-Ar toli eiti?

-Labai myli savo gyvenima?
*Paklause Markusas*

Piktai dėbtelėjo į kolegą
-Ką turi omenį?

-As ne taves klausiau.
*Pasake Markusas*

Išsitiesusi atsisuko visu kūnų į Markus, kad savu užstotu jo veido nuo vaikinuko.
-Ką tu šneki? Ar nematai, kad ir taip įbaugintas po tavo veiksmų?
Bandė kalbėti tyliai, bet ir aiškiai.

[AS jo nepaleidau jei ka]
-Kur mums jo ieskoti?
*Paklause Markusas*
-Vienaip ar kitaip tu mums padesi.

Markusas galėjo pajusti vaikino drebėjimą.
-Aš... jis... ką aš žinau kur jis...

(Och sorry )
Niche nepatiko toks vaikino metodas, tačiau žinojo, kad jo niekaip nesustabdys, tad tik atsitraukusi atsiduso.
-Nieko taip nepeši...

*Markusas paleido vaikina. Viena jo ranka pasidare kaip vanduo ir sulindo i vaikino kuna*
-Jei bandysi mus isdurti mirsi pacia nemaloniausia mirtimi. Tavo sirdis bus suspausta manes. Taip kad vesk mus pas savo drauga jei nenori mirti.

Vaikino akys dar labiau išsprogo ir jis sustyngęs net bijojo pajudėti.

Po tokio vaikino judesio, susiraukė
-Tu taip nieko nepeši!
Ore suskambo grandinės ir netrukus jos rankose atsirado du kardai "Lua ir Lina". Kur vienu iš jų ašmenys atsirado priešais Markus kalką.
-Ar nematai, kad jis nieko nežino...taip nesitarėm...kodėl nepasimokai iš savo klaidų?

-Tavo kartai manes nenuzudys.
*Tyliai pasake vaikinas*

Žiūrėjo į Markus piktai, bet netrukus jos išraiška pasikeitė, nusišypsojo.
-Buvau visai užmiršus...
Myktelėjusi atitraukė ašmenis ir užsimetė sau ant pečių
-Beje...Visai nenoriu tavęs žudyti...
Atsiduso
-Gal bent sustabdyti...
Atsitraukė pora žingsniu nuo vaikino, vis dar su ta pačia šypsena
-Juk pabandyti galima...Ar ne?
Iš jos rankų išnyko kardai
-Bet gerai žinai, kad moku kažką daugiau

-Jaip, galima bet nereiskia kad pavyks.
*Pasake Markusas*
-Tai kaip bus?

Žvilgtelėjo į vaikinuką po to į Markus
-Paleisk jį gyvą ir nereiks pyktis

-As jo nelaikau.
*Syptelejes pasake Markusas ir atsitrauke nuo vaikino*

Atsakė ta pačia šypsena
-Tai ką jam padarei?

-Nieko, visiskai nieko.
*Pasake Markusas*