Užduotis Nr. 22

-Visai kaip namie. Čia juk žemė. Čia nėra nekaltų.
*Pasakė Markusas*

Šyptelėjo, Niche visai ne tai turėjo galvoje. Žvilgtelėjo į padarėlį.
-Čia irgi nevykes eksperimentas?
Pakelė vieną iš jo uodegų, pagalvojo, kad dar nebuvo sutikus tokio gyvūno ir gaila, kad jie žuve, būtų visai idomu vieną tokį prisiglausti.

-Ne, tiesiog žemė.

-Hmmm...Žemė, tai čia turėtų būti visai įdomu.
Atsisukusi į Markus nusišypsojo ir pakilo.

*Markusas ejo ispaskos merginai*
-Tai einam i miesta?

Sunerė rankas už nugaros, dar žvilgtelėjo negyvų padarėlių link, atsiduso
-Na taip.
[šiaip Niche dar nepajudėjo iš vietos... ]

*Markusas pradejo zingsniuoti i miesta*

Pribėgo prie Markus, kad eitu greta vienas kito
-Dėžutė atiduot... Lietuvėlės pakrašty prie jūros gyvenančiam Dominykui Marėnui...
Pacituodama Odino žodžius iškelė rodamąjį pirštą į viršų ir šyptelėjo.

*Markusas syptelejo ir priejas miesta apsidaire*

Nedidukas miestelis skendėjo savo dienos rutinoje.

Sustojo kartu su Markus, apsidairius kiek sutriko
-Hmmm...O kur jūra? Maniau Odinas nukreips mus teisinga linkme, o čia tik pastatai...
Su lyg žodžiu "pastatai" užvertė galvą į vieną iš didžiulių pastatų, sumirksėjo akelėmis stebėdamasi, kaip žmonės tokius pastato ir atsisuko į Markus
-Ir žmonės...Nuo kur pradėsim?

[Odinai kokio laikmecio miestas. Nors truputi apibudink]

-Nuo kompiuterio.
*Pasake Markusas*

-Mmmm...?
Kiek pasimetusi žiūrėjo į Markus.
-Tai tai...Gal vesk tu...
Nuleido žvilgsnį žemyn, nes jautėsi kiek nepatogiai, kad negalinti kaip nors padėti.

*Markusas syptelejo ir ejo per miesta ieskodamas vietos kur galetu pasinaudoti pc*

Keletose vietų kabėjo reklamos dėl parduodamos aparatūros, o tolėliau ant kampo matėsi neonu žybsinti "@" iškaba.

-Mums ten reikia.
*Pasake Markusas ir parode pirstu i @ raide*

Einant paskui Markus, kažkas bėgdamas pro šalį grubiai užkliuvo už merginos peties, iš inercijos vos negriuvo atgal, tačiau tik spėjo koją pastatyti atgal ir taip išlaikyti balansą. Jau norėjo čiupti savo partneriui už rankos, tačiau susilaikė, savo rankas pritraukdama prie krūtines, tyliai sėlindama paskui graudžiai burbtelėjo
-Man čia...nepatinka...
Netrukus pakelė žvilgsnį nurodyta kryptimi, ji tik matė hieroglifą, pakreipė galvą į šoną, bandydama suprasti jo esme

Markusas iejo i pastato vidu.

Viduje keliomis eilėmis stovėjo ant stalų sustatyti ir įjungi kompiuteriai. Prie keleto iš jų sėdėjo žmonės.

Įėjo paskui Markus. Tylėdama stovėjo už jo, dairdamasi į dežes, kurios švytėjo iš vidaus.

*Markusas atsisedo prie vieno is pc ir pradejo iestoki informacijos apie ta vaikina*

Internetas visagalis, todėl Markus be vargo rado vaikino duomenis ir dabartinį adresą.

Niche atsargiai priartėjo prie Markus, nelabai suvokė, ką jis daro, nustebo, kai dežutėje pasirodė kažkieno portretas, dar su tokiais duomenimis, pasilenkė per jo petį vos ne su nosimi liesdama kompiuterio ekraną.
-Kaip...suprast?
Sumirksjo akelėmis, pirštais perbraukė per rodos stiklinį paviršių.