Kažkur Žemėje

....

Spoiler:

"Kažkur", kitaip tariant tolimas pasaulio kraštas ir jame miegančios, visų pamirštos šventyklos. Ant šaltų plytelių, vyduryje išraižyto apskritimo, gulėjo jauno vaikino kūnas. Ne tik vaikino kūnas, bet ir siela turėjo ilgą istoriją. Nuo pat mažumos, dar būdamas vaikas leidosi į keliones. Niekas taip nepriversdavo širdies plakti kaip prieš akis slypintys nuotykiai, bei nelankytos žemės. Pasiekęs dvidešimtmetį vaikinas jau buvo aplankęs net pavojingiausią žemės kampelį. Tai padaryti jam leido paveldėti talentai ir gebėjimai, dėl kurių jis ir gavo galimybę pakliūti į Valhalą. Apkeliavęs visą pasaulį, jaunuolis nei trupučio nepasisotino ir noras keliauti į nematytus kraštus buvo kaip niekada didelis. Būtent dėl to jis atsidūrė šioje vietoje, tikėdamasis galėti nukeliauti į kitus kraštus - Valhalą. Vedamas smalsumo jis atliko ritualą vaizduotą raižyniuose. Tuo metu jis nesuprato, kad vienintelis būdas patekti į Valhalą yra mirtis. Vos atlikęs paskutinį reikalingą veiksmą, tiesiog suklupo ant žemės ir krito negyvas. dabar jo dvasia stovėjo prie jo pačio kūno ir klausiamai žiūrėjo į jį.

Jaunojo vaikino vaiduoklis galėjo apžiūrinėti savo mirties vietą ir klaidžioti po miestą gan ilgai. Pakankamai ilgai, kad net suprastų, kas įvyko, nes su pasauliu kontaktuoti nebegalėjo. Palikta dvasia nenukeliavo nei į Dangų, nei į Pragarą ar kur kitur. Jis kaip nesurandanti sau vietos dvasia galėjo klaidžioti po pasaulį iki kol išvydo dangišką šviesą priešais save. Šviesa trumpam apakino net patį vaiduoklį. Tik jis vienintelis ją galėjo matyti. Šviesai po truputi blėstant ėmė matytis moteriška figūra. Priešais vaikiną levitavo mergina. Jos suknelės apačia ir plaukai pleveseno lyg pučiami vėjo. Akys užmerktos. Būtų galima net pamanyti, jog tai angelas nusileidęs iš Dangaus, jei tik mergina turėtų sparnus. Merginos kūnas pamažu pasiekė žemę, o prasivėrusios akys buvo nutaikytos į vaikiną.

Vaikinas negalėjo patikėti, kad mirė. Nenorėjo taip galvoti. Jis labai tikėjosi jog tai out of body experiance apie kurią jam teko girdėti. Tik po kiek laiko nuspindėjo šviesa ir vaikis ranka prisidengė akis, kuriomis labai smalsavo sužinoti kas ten. Galų gale priešais jį nutupė mergina. Įtariamai šiek tiek pasuko galvą į šoną bet nenuleido akių nuo jos. Žengė žingsnį arčiau tiesdamas ranką ir OPA. Mergina atsimerkė. Greit atitraukė ranką ir nužiūrėjo jos išvaizdą. Nešovus į galvą kas tai galėtų būti prabilo.
- Kas tu?

Prasimerkusi mergina tikėjosi pamatyti kitokį vaizdą prieš akis. Tai buvo galima suprasti iš jos šiek tiek nustebusios išraiškos pamačius vaikiną priešais save. Lyg negirdėjusi klausimo ji pirmiausia nužiūrėjo vaikiną nuo galvos iki kojų. Tada ėmė lėtai eiti ratu aplink vaikiną idėmiai apžiūrėdama jį iš visų pusių.
-Tu nepanašus į daug mačiusį ir daug patyrusį karį..
Ištarė negarsiu švelniu balseliu vėl atsistodama priešais vaikiną.

- Ei..
Šiek tiek susiraukė nors ir nepiktybiškai kai mergina ėmė sukti ratus aplink jį. Nusprendė nesijudinti ir tik lydėjo gražuolę akymis.
- O tu nepanaši į angelą, todėl dar kartą klausiu - kas esi?
Pareiškė iškeldamas pirštą ir nutaikydamas į merginą. Beabėjo liko kiek įsižeidęs po šitokio merginos nuvertinimo. Tai ir įtakojo menkai pasiputelišką jo toną. "Ji su katana, vadinasi - kovotoja. Tik pabandyk ją ištraukti ir parodysiu tau nedaug patyrusį karį.." Naiviai galvoje kalbėjo jaunuolis.

Ilgaplaukė žiūrėjo į vaikiną jam bekalbant, bet ir vėl klausimą praignoravo kaip ir jo ištiestą pirštą. Neskubėdama basomis kojomis nužingsniavo prie vaikino besielio kūno, kuris gulėjo šalia ant grindinio nupaišytų magiškų simbolių. Mergina suglaustomis kojomis pritūpė prie kūno ir pasilenkusi priglaudė delną prie simbolio, o akis užmerkė. Nuo prisilietimo nieko neįvyko, nepasirodė jokia šviesa ir simbolis niekaip nesureagavo. Nepraėjo nė penkios minutės kaip mergina prasimerkdama vėl prabilo.
-Ir mirties priežastis apgailėtina..

Vaikio antakis sutrūkčiojo kai mergina jį praignoruodama priėjo prie kūno.
- Ei ką sugalvojai?
Pakėlė balsą ir žengė arčiau jos, bijodamas, kad nepadarytų kažko jo kūnui. Vis gi mergina nustojo judėti penkiom minutėm ir vaikinas per tą laiką spėjo prisiartinti jai iš nugaros. Palinkęs virš jos stebėjo ką ji daro.
- Jei nori patekti į Valhalą, tau reikia naudoti aurą, kad aktyvuoti burtą.
Bandė patarti ar padėti merginai. Vėl jos atsakymas suglumino vaikiną.
- Ką tuo nori pasakyti? M?
Šiek tiek suraukė antakius. "Ar tai reiškia jog ji žada pulti?" Vėl nudelbė akis į jos kataną.

Į vaikino prisiartinimą beveik nereagavo iki kol neprasimerkė. Bet jo "patarimas" pasirodė labai juokingas, todėl net labai tvardydamasi nesugebėjo neparodyti šypsenėlės. Mergina atsistojo taip priversdama ir vaikiną šiek tiek atsitraukti. Atsisuko į jaunuolį ir vis dar su šypsena veide žiūrėjo į jo nepatenkintą miną.
-Į Valhallą burtų būdu patekti neįmanoma.
Mergina pasisuko šiek tiek šonu ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
-Tavo noras didelis, bet žinių per mažai.

- Kas tau juokingo?!
Pyktelėjo vaikinas kai mergina nusišypsojo. Jam labai nepatiko, kad ji 'šaiposi' iš jo norų ir svajonių. Bent jau jam tuo metu taip atrodė. Taip pat sunėręs rankas ant krutinės prabilo.
- Eh? Tu žinai kaip ten patekti?
Klausimas buvo tiek merginai tiek sau pačiam. Nenuleisdamas akių žiūrėjo į ją bandydamas apsispręsti ar ji apsimetelė ar ištiesų kažką žino.
- Tuomet kaip ten patekti?
Vaikinas nuleido ginybą nes mergina nieko piktadariško nesiėmė.

Vaikino priekaištavimai tik dar labiau vertė šypsotis. Mergina pasuko galvą į vaikiną ir švelniu balsu paklausė.
-Ką tu žinai apie Valhallą, Isaac Newgate?
Kaip visada nė į vieną klausimą neatsakė.

Vaikis dar labiau sutriko ir supyko. Ne tik, kad vėl jį ignoravo, bet ir vardą jo žino.
- Iš ku..
Pradėjo bet užšičiaupė "Nusiramink.. Nusiramink.. Ginčymasis su ja niekur nenuves". Gyliai įkvėpė oro ir atsiduso.
- Žinau, kad tai yra kraštas kur keliauja visi mire kariai. Tai milžiniškas, niekeno žemėje neištyrinėtas pasaulis. Pilnaas nu..
Kaip tik tada nutilo. O gal jis iš tikro numirė. O mergina esanti priešais jį.. Valkyria?? Liko stovėti be gyvybės ženklų mastydamas į galbūt atsakytus savo pačio klausymus.

Kantriai klausėsi vaikino ir nusišypsojo kai jis pats apie viską susimąstė.
-Ne visi mirę kariai patenka į Valhallą.
Pasakė nusukdama akis į vaikino kūną gulintį ant žemės. Dar kartą nužvelgė ir visus tuos nupaišytus simbolius.
-Kariai yra atrenkami ir nugabenami į Valhallą. Tokios nustatytos tvarkos burtais neapeisi.
Žiūrėjo į gulintį kūną, lyg kalbėtų su juo, o ne pačia siela.

- Vadinasi patekti į Valhalą gyvam negalima?
Atsigavęs iš transo vėl atstatė akis į merginą. Pripuolė prie savo kūno ir bandė jį paliesti, prisiglausti. Viskas buvo veltui. Vaikis pliaukštelėjo su delnu sau per kaktą.
- Negali būti..
Sau sumurmėjo, bet prieš puldamas į depresiją vėl grįžo prie merginos. Juk ji čia ne veltui.
- Ar tai reiškia, kad tu esi valkyria? Kas bus toliau?

Į pirmą Isaac klausimą mergina tik linktelėjo, o po to akimis nusekė jį prisiartinant prie savo pačio kūno. Buvo keista, kad tik dabar vaikinas susiprato, kokioje padėtyje jis atsidūrė.
-Tu jaunas, naivus, mažai žinai.. tavo koviniai sugebėjimai taip pat neaiškūs..
Kalbėjo lyg sau pačiai analizuotų vaikiną, o tada atsisuko į jį ir įsmeigė žvilgsnį jam į akis.
-Kaip manai, kokie kariai patenka į Valhallą?

- Ką tu vadini jaunu!? Pažiūrėk į save. Vargiai vyresnė už mane!
Šūkavo su iššokusia gysla ant kaktos kol neišgirdo merginos klausimo, kuris privertė nusiraminti.
- Patys stipriausi..?
Nedrąsiai prabilo lyg abėjodamas savo atsakymu. Tada vėl suraukė antakius.
- Ar tai reiškia, kad aš nevertas ten patekti?

Vaikino iššaukti žodžiai buvo tiesa - mergina atrodė kažkur jo paties amžiaus, nes po mirties jos kūnas nustojo senti. Ji pati į Valhallą pateko jauna, gal būtent dėl to ji čia ir yra gaišdama savo laiką su šitu jaunuoliu. Paskutinis piktai ištartas klausimas vėl sukėlė šypseną. Dabar mergina pilnai atsisuko į Isaac.
-O yra priežastis, kodėl būtum vertas ten patekti? Kodėl kažkas tave turėtų rinktis vietoj daug labiau patyrusio, stipresnio ir daugiau išmanančio?
Šį kartą mergina kiek surimtėjo.

Po tokio klausimo vaikinas suglumo. Juk iš tiesų jis nebuvo kovotojas. Nors ir talentingas kovos srityse, bet tai jo nedomino. Pasaulyje teko sutikti daug stipresnių karių už jį patį.
- Ne.. Nes esu pasiryžęs ten patekti labiau nei kas kitas.
Vaikinas dalinai sakė tiesa. Man šioje vietoje nebuvo jokių griaučių, tik jo vieno vėstantis kūnas.
- Ir jei reikės tai įrodysiu.
Padėjo ranką ant savo durklo rankenos, kuris buvo paslėptas po rūbais.

Mergina klausėsi vaikino iki galo. Jo paskutinis sakinys ir gestas šiek tiek sudomino, bet mergina neketino kautis. Ji žengė arčiau Isaac ir primerkusi akis prikišo savo veidą prie pat jo.
-Ir ką tu miręs gali padaryti?
Žodžiai buvo lyg dūris durklu tiesiai į širdį.

Ištikrųjų žodžiai buvo labai slegiantys ir vaikinas liko stovėti be žodžių.
- Aš..
Norėjo kažką sakyti kai mergina pasilenkė prie jo. Buvo sunku atlaikyti jos žvilgsnį kai nežinojo ką sakyti. Tada vaikis šiek tiek išpūtė akis. Nebesijautė toks beviltiškas kaip prieš kelias sekundes. Jis užuodė merginą, jautė jos kvėpavimą. Tai leido jam susivokti.
- Aš galiu galvoti. Galiu kalbėti ir kvėpuoti. Galiu tave užuosti..
Žengė žingsnį jos link. Mergina galėjo arba trauktis arba leisti jų kaktoms susiliesti.
- Galiu jausti ir kovoti.
Ištraukė durklą iš makšties. Isaac akys atrodė gyvybingesnės.

Stebėjo besikeičiančias vaikino minas ir atsilenkė atgal kai jis ėmė artintis jos link. Klausėsi jo žodžių suvokdama, kad jo pasitikėjimas savimi grįžta. Į durklą beveik nekreipė dėmesio.
-Manai, kad sugebėtum dalyvauti kare?
Mergina vis dar žiūrėjo į vaikiną.

Kai mergina palinko atgal vaikinas durklą įsidėjo atgal. Labai palengvėjo, nes dar nėra teke pulti merginos. Aišku šito neparodė. Sudėjo rankas sau už galvos.
- Nebesiruošiu atsakinėti, kol neatsakysi į mano klausimus. Esi labai nemandagi.
Atsakymo į klausimą vaikinas vengė. Turėjo savikritikos ir puikiai suvokė, kad kare dalyvauti turbūt negalėtų. Jis nori pamatyti gražiausias visatos vietas, o ne upes kraujo.

Mergina stebėjo vaikino veiksmus. Po jo atsakymo, lyg gynimosi nuo kažko, ji šyptelėo ir atleido rankas sau nuo krūtinės.
-Į Valhallą patenka tik to verti kariai. Jeigu tu nesi karys ir nesugebėtum dalyvauti kare, neturiu su tavimi reikalų.
Prieš nusisukdama eiti mergina dar palaukė vaikino atsakymo. Dabar tik pats vaikinas galėjo nulemti savo likimą. Valkirija manė, jog jeigu jis tikrai nori patekti į Valhallą, jis turėtų būti pasiryžęs bet kam.

Dar viena masyvi gysla iššoko vaikinui ant pakaušio "Someday I'm gonna spank that brat!" Dantys net subraškėjo nuo trinimo vieną į kitus.
- Dalyvaučiau aš tame kare!
Pakėlė balsą jai beapsisukant. Mergiotė vis privertė Isaac perlipti save ir laužyti principus. Jauna ir maištinga siela reikalavo 'keršto'. Vaikino žodžiuose buvo dalies tiesos. Dėl reikiamo tikslo jis galėtų padaryti daug ką.

Vaikino atsakymas patenkino valkirijos norus ir ji jau visai kitaip nusišypsojo žiūrėdama į jį. Šį kartą šypsena buvo draugiška.
-Aš esu Skuld, valkirija, kuri tave pasirinko kaip karį, kuris keliaus į Valhallą.
Pagaliau pilnai prisistatė vaikinui.