Destiny

-Faja! Baik išdykauti, - sudrausmino mažą mergaitę elfas, paimdamas ją už rankos ir išsivesdamas į lauką. Elfiukė prisidengė akis nuo staiga užklupusios ryškios šviesos.
Miestelyje virė pasiruošimas kovoms.
Vyras priėjo prie lauke stovėjusios elfės ir ją apsikabino per pečius. Prie jų pribėgo keletas jaunų elfų.
-Galima mes pasiimsime Tamsą pažaisti? - visi nutaisė kuo nekalčiausius veidus.
Vyresniesiems linktelėjus, jie pasiėmė elfiukę už rankos ir nusitempė prie žirgų.
-Pameni kaip mes ją radom? - prakalbo elfas, tebelaikydamas moterį glėbyje. - Tam degančiam miške, kur žuvo jos klanas, tik ją vieną ugnis nepalietė.
-Žinau žinau, - nusišypsojo elfė, žiūrėdama į krykštaujančius vaikus. - O tu sakei, kad kitos spalvos oda bus jai kliūtis gyventi tarp mūsų, kad be praeities ji nesugebės prisitaikyti.
Moteris pasisuko visu kūnu ir švelniai prisiglaudė vyrui prie krūtinės, paimdama jį už rankų ir jomis apglėbdama save.
-Maži vaikai greitai pripranta ir priima viską kaip sava...
Sugaudė ragas ir elfas, pabučiavęs žmoną, nuėjo prie žirgų. Jis suvėlė elfiukei plaukus ir pasilenkęs sukuždėjo:
-Pasirūpink savo mama ir sesėmis.
Su šypsena jis atsistojo ir linktelėjo galva savo sūnui pakilusio būrio pusėn.

Ji per šešėlį atsirado prie namo durų ir jau buvo bežengianti vidun, kai kelią pastojo suaugęs elfas. Priešais žmogaus paauglio metų elfiukę, rankas susidėjęs ant krūtinės ir piktu veidu, stovėjo jos brolis.
-Neturėtum dabar būti mokykloje? - jis tiriamai nužiūrėjo merginą.
-Kad neįdomu ten.. - elfė nusuko žvilgsnį į šoną. - Moko skaityti ir rašyti, lyg būtumę kątik gimę.
-O tu moki?
-Na taip, - tvirtu balsu atsakius elfiukei, brolis pasilenkė arčiau prie jos ir paėmė už pečių. Paėmęs viena ranka už sesers smakro pasuko jos galvą taip, kad matytų akis:
-Kas ten nutiko?
Mergina staigiu judesiu ištrūko iš tvirtų brolio gniaužtų ir atsuko jam nugarą.
-jie sakė... - balse jutosi tvardomos ašaros. - jie sakė, kad šešėlis neturi teisės lygintis su šviesa... kad tamsa ir ugnis niekada nesuvaldys jos galių...
Elfė šniurkštelėjo nosimi, o atsidusęs vyras tęsė pokalbį:
-O tu nepasiduok jiems. Irodyk, kad jie klysta. Kad...
-Aš neturiu tam galių!
Šūtelėjusios paauglės rankoje šoktelėjo kirvis.
-Tik nereikia panikuoti, - elfas ramiai perėmė ginklą ir jis virtęs šešėliu greit visai išnyko. - Glatrielė taip sakė?
Mergina papurtė galvą.
-Eldvinas?
Ji ir vėl papurtė galvą.
- Nejaugi Erinada?
-Ne... jie niekada... klasiokai... - sunkiai tvardydama ašaras prisipažino elfiukė.
Vyras šyptelėjo:
-Žinai, tai juokinga priežastis pasiduoti. Maniau, kad mano sesuo išskirtinė. Juk dėl to ją taip mėgsta visas miestelis..
-Nevisas! - Paprieštaravo brolio žodžiams.
-Visas... visas.. jie tiesiog to nenori pripažinti. Ir jie nori nors kuo būti išskirtiniai.
Elfas atsistojo ir persimetė per petį lanką su strėline.
-Darom sutartį: padėsi man treniruotis, o aš nesakysiu tėvui, kad pabėgai iš pamokos.
-Šaudymas? - ji su pasišlykštėjimu paklausė.
-Nori kardais?
Paauglė patenkinta linktelėjo ir išsitempė brolį gylyn į mišką.
Iki pat tamsios nakties miške netilo susikirtusių ašmenų dūžiai ir šūksniai, kartkartėmis palydimi skardžiu mergaitišku ar vyro juoku. Ir tik prisėdus pailsėti, elfiukė pajuto nuovargį. Galų gale broliui teko ją parnešti į lovą, mat netrukus ji užsnūdo, atsirėmusi į medžio kamieną.

-Ne taip laikai rankas! –šūktelėjo elfė ir Tamsos elfei pataisė rankų pozicijas.
-Ei, Anvina, atstok nuo savo sesės. Juk matai, kad vos laikosi atsimerkusi..
-Aš nekalta, kad ji užsispyrusiai nori išmokti miško galių, - sukryžiavo rankas ant krūtinės Anvina, bet draugė pačiupo ją už vienos rankos ir pradėjo temptis su savimi:
-Jau laikas. Pavėluosim. Tamsa, eime!
Tamsos elfė visai netryško noru kur nors judintis. Ji tiesiog prisėdo ant žemės ir nulydėjo akimis dingstančias merginas.
-Faja! Baik drybsoti. Nemandagu, - išgirdo už savęs vyrišką balsą. Atsisukusi išvydo elfą, piktai suraukusį kaktą. Jis paėmė draugę už pažastų, ją pakėlė ir nusitempė paskui nubėgusias elfes.
-Nevadink manęs Faja. Tamsa man labiau patinka, -pakeliui pasikaprizino Tamsos elfė.
-Dėl to vėliau pakalbėsim...
Jaunuoliai įėjo į salę, pilną elfų. Sklido šurmulys, laukimas, bet kartu ir džiugesys. Staiga užgrojo trimitai, viskas nurimo ir į salę įžengė šviesos elfiukė su palyda. Visi elfai priklaupė. Visi, išskyrus vieną.
-Faja, klaupkis, -timptelėjo žemyn už skverno draugas.
-Kodėl? Ji juk mano draugė. Jei atsiklaupsiu kas ją gins nuo kvailų bernų? – pasipiktino Tamsos elfė.
Ir čia momentaliai prie jos prišoko vienas iš šviesos elfės palydos sargų. Jis stipriai smogė elfei į paširdžius, kad ši net suklupo ir ištryško ašaros.
-Aš vis tiek tave saugosiu...

Atsirėmusi nugara į medį, Tamsos Elfė šnekučiavosi su ką tik grįžusiu broliu, kai jos dėmęsį patraukė kartu su kitais elfais miestelyje pasirodę tamsos elfai. Brolis pasižiūrėjo elfės žvilgsnio pusėn ir šyptelėjo:
-Sakė jie prarado savo vyresniuosius, o namuose niekas nelaukia... tai mes pasinaudosime jų sugebėjimais per kitas kovas su orkais.
*Elfas atsisuko į sesę*
-Ir dėl miško meilės, užčiaupk savo srėbtuvę. *jis nusijuokė* negi nesitikėjai sutikti savo rasės?
*Tamsos Elfė atsigavo tik išgirdusi brolio juoką. Suraukusi nosį pasižiūrėjo į jį*
-Mulkių krūva.
*Elfas vėl nusijuokė*
-Pala pala, kogero princesė lieps tau jais pasirūpinti. Žiūrėk, kad tik neprisirištum prie tų mulkių...

-Ei, Onoone! Nieko prieš jei prisijungsiu prie jūsų kompanijos?
*Elfas ją apsikabino per pečius. Keli tamsos elfai pritariančiai linktelėjo į Tamsos Elfės abejonės kupinus žvilgsnius ir mergina pasitraukė į šoną duodama broliui prisėsti ant nuversto medžio šalia laužo.*
-Senuteri, tai kodėl ne salėje, kur ir visi kiti? - pasiteiravo vienas iš elfų, atsigerdamas midaus.
*Užklaustasis pasiėmė iš sesers gėrimo ragą, užsivertęs šiek tiek gurkštelėjo iš jo ir atsakė:
-Pas jus čia smagiau ir... jaukiau... nereikia būti tuo kuo nesi.
*Jis nusišypso žiūrėdamas į rago midų ir grąžina jį merginai...*
*Tamsos elfei palei akis sužvanga susirėmę ašmenys. Ji pajunta spyrį į šoną*
-...girdi ką sakau?!
*Pagaliau kovų triukšme, kažkaip keistai raudoname vaizde, Tamsos Elfė atskiria brolio veidą ir balsą, šalia atpažįsta Jaunėlį, jauniausią iš jos tamsos elfų būrio. Jie nusišypso, pasodina ją prie didelio akmens ir Senuteris į ranką įspraudžia savo peilį. Jis apsisuka ir paskui tamsos elfą nubėga į kovų tirštumą*

Tamsos elfiukė slėpėsi už medžio žiūrėdama, kaip niekada gyvenime dar jai nematyti padarai kaunasi tarppusavyje. Jie nebuvo nei elfai, nei orkai, nors ir turėjo smailias ausis. Abiejų galvas puošė galvijų ragai, o vienas iš jų ant nugaros turėjo varno plunksnų sparnus. Padarams bekovojant, vieno ginklas užsiliepsnojo ir kitas nieko nelaukęs visu kūno svoriu užgulė jį.
Elfiukei vos mirktelėjus jie išnyko. Dar kurį laiką mergaitė laikė ranka sau užspaudus burną ir, tik visam miškui nurimus, išdrįso išlysti iš priedangos. Smalsumas ją nuvedė prie kovos vietos, kurioje kraujo baloje gulėjo lūžęs medinis antspaudas, su pritvirtintais odiniais raišteliais.

Tamsos Elfė išlindo iš šešėlio ir įsikabino Pooly i ranką. Jie stovėjo tamsiame miške, tik priešais augo didelis ąžuolas, kuris skleidė keistą, beveik nematomą šviesą.
-Turbūt keista, kad tavo tamsos elfė gyvena tokiuose šviesiuose namuose? -šyptelėjo elfė.-Na bet čia ilga istorija, kurią gal dar šiandien išgirsi. Elfai mėgsta ją dainuoti.
Vėl šyptelėjo ir vis dar laikydama Pooly už rankos prilietė medį. Tarsi pro vartus jie įėjo į didžiulį medžio miestą. Visur buriavosi šviesiai apsirengę elfai. Keistos struktūros namai buvo išsidėstę ant medžio šakų, o jo viršūnėje ryškiai mėlyną šviesą skleidė pilaitė. Aplinką gaubė rami muzika ir švelni daina.
Tamsos Elfė kaip mažas vaikas timptelėjo Pooly ir nubėgo link didelio elfų būrio. Visi stovėjo ratu apsupę aukštą, grakščią elfę, atsirėmusią į šaką. Šalia jos keletas elfų grojo liutnėmis. Tamsos Elfė prasibrovė pro visus susibūrusius į priekį ir tik dabar pastebėjo, kad Pooly įsijungęs "stealth". Nusisypsojo.
-Nebijok. Čia visi taikūs. Nejaugi nejauti ramumo, kurį skleidžia šis miestas? Va ši elfė, -linktelėjo grakščiosios elfės pusėn,- Glatrielė. Ji yra mano mamos sesuo. Be to turi nuostabų balsą ir tikriausiai jį greit mes išgirsim.
Šypsodamasi Tamsos Elfė atsisėdo ant žemės ir paragino tą padaryti Pooly. Keletas šalimais stovėjusių elfų pasekė jų pavyzdžiu.
Ilgai laukti neteko. Glatrielė atsitraukė nuo šakos. Tamsos Elfės nuostabai užgrojo gerai pažystama melodija. Elfė pradėjo dainuoti. Daina pasakojo apie senuosius elfų ir orkų karus. Apie tai kokie elfai buvo vieningi ir stiprūs. Apie pralietą kraują ir apie kerštą.. Apie tai, kaip tamsos elfai nedrumsdami ramybės taikiai gyveno savame miške. Kaip jį gerbė ir mylėjo. Apie tai, kaip vieną kartą šitą mišką užpuolė orkai ir jį uždegė, o jame buvusius tamsos elfus begailesčio išžudė. Toliau pasakojimas persikelia apie miško elfus, iš jų išskirdamas vieną kilnią šeimą. Keliaudama ji išvydo degantį mišką ir paprašė vėjo dvasios, kad jį užgesintų. Miške šeima išvydo ugnies nepaliestą medį ir ant jo sėdinčią elfiukę. Medis rodės ją saugojo, bet mažylė negalėjo nustoti verkusi. Ji visa buvo kruvina, o ant peties ryškia mėlyna šviesa žėrėjo kirvio simbolis. Šeimos moteriai pagailo tamsos elfiukės ir ji ją parsivedė į savo namus. Ji buvo priimta į miško elfus ir išmokyta visko ko jie žino. Nors jos oda buvo kitokia, su ja kaip su išskirtine niekas nesielgė. Užaugo stipri tamsos elfė ir turėdama daug draugu. Nors mieste ir vyravo taika ir ramybė, taciau už medžio ribų vis dar vyko karas. Vieną dieną šeima sužinojo, kad du jos vyrai žuvo kovoje. Tamsos Elfė negalėjo susitaikyti dar kartą prarasdama mylimus žmones, todėl pati išėjo ieškoti ir keršyti.
Tamsos Elfė pradėjo šniurkščioti nosimi ir atsisukęs Pooly jos akyse išvydo ašaras.
-Ir štai dabar paklydęs tamsos vaikas grįžo namo.. -užbaigė dainą Glatrielė ir visi elfai sužiuro į Tamsos Elfę.
-Faja!- iš priekio pritūpė šviesus elfas ir keistai šypsojosi. Jis švelniai palietė Tamsos Elfės smakrą ir pakėlė jį į viršų, kad matytų elfės akis.- Eime. Laikas greitai bėga. Reikia ruoštis. Tavo būrys jau laukia. Ir kam tą kiborgą atsitempei?
-Jis žmogus!-piktai atšovė Tamsos Elfė.
-Kvaila Elfe! Negi nežinai, kad žmonės išduoda?! Pamatysi jei ir nepapasakos apie šį medį, tai tave vistiek apgaus!
Visi trys atsistojo ir nuėjo šviesos taku pylaitės link. Tamsos Elfė kaip ir anksčiau įsikibo Pooly į ranką.
-Greetings, Faja - vos jiems įžengus į erdvę pilaitės menę pasigirdo iš kitos jos pusės. Tamsos Elfė iškart priklaupė ant vieno kelio ir, pasirėmusi ranka į kitą, nuleido galvą.
-Oho. Kelionės daro stebuklus - vėl pasigirdo balsas. - Anksčiau jokia jėga neparklupdydavo tave prieš mane. Kelkis, Faja.
Priešais Tamsos Elfę stovėjo jauna šviesos elfė ir nuoširdžiai jai šypsojosi.
-Eldvinai, parodyk jai kur laukia jos komanda. Jie jau nekantrauja kovoti. - Su tais žodžiais Elfė pakėlė akis ir jose buvo galima pastebėti kovingą žybsnį.Tamsos Elfė atsistojo ir netarusi nė žodžio išėjo iš menės. Truputėli palaukė, kol ją aplenks Eldvinas ir nusekė jam įkandin.
Viename iš namų nekantriai šmirinėjo tamsos elfų būrėlis. Vos išvydę Tamsos Elfę visi sustojo ir linksmai sušuko. Jauniausias iš jų pribėgo prie elfės ir džiaugsmingai paklausė:
-Tai mes stojame į kovą?..
-Rytoj, -nutraukė jį Tamsos Elfė. Nužiūrėjo visa būrį ir demonstratyviai apsisukusi išėjo.
Namo viduje girdėjosi keletas nepatenkintų šūksnių. Jie visi jau dabar troško suremti savo kardus.
Tamsos Elfė grįžo namo, todėl viskas apie ką ji dabar galėjo galvoti buvo seseru ir mamos apkabinimas, garuojanti vakarienė ant gausiai nukrauto stalo ir sena lova.

Elfė nubudo išpilta šalto prakaito. Šalimais ramiai miegojo Pooly.
-Ilsėkis, mano žmogau. This battle is not yours. - šyptelėjo. Palietė pirštų galais savo lupas ir švelniai juos pridėjo prie Pooly lūpų. Dar minutėlę pažiūrėjo į jį, po to atsikėlė, apsirengė ir išėjo. Su trenksmu atidarė namo duris, kur buvo tamsos elfai. Jie regis net nebuvo sugulę. Todėl Tamsos Elfei užteko tik žvilgtelti į juos ir jau visi buvo pasiruošę eiti į kovą.
-Come on, my woriors! We have a fight to win!
Netrukus jie jau bėgo mišku. Dar keli žingsniai ir visi virto nakties žvėrimis, skubančiais pasitikti savo likimą.
Kova vyko šalia miško atvirame lauke. Įvairiausios butybės grūmėsi tarppusavy. Keli elfai atsiliko nuo būrio ir išsitraukė savo lankus, kiti įsiliejo į kovojančiųjų krūvą. Pro ausis švilpė strėlės. Girdėjosi įvairūs užkeikimai, plieno skambesys, kovos šūksniai, vaitojimai, urzgimai. Viskas malėsi į vieną visumą, dar labiau uždegdamas tamsos elfų kovos dvasią.
Tamsos Elfė, vis dar budama žvėrimi, skverbėsi gylyn. Bendražygiai atsiskirdavo susiradę sau tinkamą priešininką, bet ji nesustojo. Tamsos Elfės dėmesį patraukė tolumoje stovintis didelis ir stambus urukhajus, kuris regis vienu mostu traiškė iškart kelių elfų kaukoles. Dar trys šuoliai ir Tamsos Elfė jau skrido iššiepusi nasrus link urukhajaus gerklės. Pačios nuostabai ji pakibo ore, net nepasiekusi tikslo. Stiprūs urukhajaus pirštai spaudė nasrus. Tamsos Elfė atvirto į savo pavidalą, bet žemės vistiek nepasiekė. Jai pasirodė, kad padaras nusišypsojo ir vėliau šveitė į besikaunančius orkus. Rodos viskas išnyko. Liko tik jie du. Tamsos Elfės kirvio simbolis išnyko ir dešinėje rankoje atsirado tikras kirvukas, o kairę pridengė apvalus skydas. Viens, du, trys... Lengvai krito šalia buvusių orkų galvos. Dar keli išsisukimai, keli kirčiai ir Tamsos Elfė jau šalia urukhajaus. Smogė galingai, tačiau jos smūgis bovo atremtas ir netgi susilaukė kontratakos. Skydas perskilo pusiau. Elfė žvilgtelėjo į jį ir išnaikino. Jo vietoje per šešėlį atsirado naujas sveikas skydas. Tamsos Elfė šyptelėjo ir vėl puolė urukhajų.
Elfė vis labiau siuto. Nei vienas jos kirtis nepasiekdavo urukhajaus, o pati sulaukdavo nemažai smūgių. Sulankstyti krutinės šarvai, giliai perrėžta kairė koja, sunkus kvėpavimas, bet veide šypsena. "Seniai beteko taip paplušeti" pagalvojo. Vienu lengvu judesiu nusimovė skydą, sugavo jį už krašto ir sviedė į iš pasalų sėlinantį orką. Prišoko prie jo. Kirtis ir jos kairė ranka jau spaudė orko kalaviją. Dabar Tamsos Elfės veidą puošė dar platesnė šypsena. Smogė urukhajui kirviu. Kaip ir tikėjosi, jos kirtis buvo atremtas ir jau sekė kontrataka. Šį kartą elfė nesistengė jos atremti. Pasilenkė lengvai išvengdama smūgio, keli suktukai pažeme ir ji jau už nugaros. Kirvis išnyko. Abiejomis rankomis suėmė orkų kardą. Šuolis. Tamsos Elfė iš visų jėgų iki pat kriaunos sugrūdo kardą urukhajui į kairį petį. Pasigirdo siaubingas klyksmas, priversdamas visus minutelei sustoti. Urukhajus krito žemėn, prispausdamas kelis kovotojus, o kartu su juo ir elfė. Kažkas skaudžiai kirto jai per nugarą. "Gerai, kad šarvai tvirti" pagalvojo "galėčiau pasinaudojusi šešėliu apsitvarkyti save.. bet negi tokius smagumus paliksi? Taip negalima!" Vos spėjo atsistoti, o ją jau puolė orkų būrys. Be kapodama padarus, Tamsos Elfė dairėsi saviškių. Staiga ji pajuto kaip kažkas savo nugarą atrėmė į jos.
-Kas čia?
-Aš jums padėsiu, Commander! - išgirdo iš už nugaros. Atpažino balsą. Tai buvo tas pats jauniausias tamsos elfas. - Visi braunasi link čia. O kai ateis, mes jus išgabensime į saugią vietą.
-Ką... čia... tauški?.. Jaunėli - kapodama orkus Tamsos Elfė apsisuko taip, kad atsidurtų priešais jaunojo elfo akis. Stumtelėjo jį į šoną, kad padėtų išvengti smūgio.
-Commander, vos ant kojų pastovi, kraujas upeliais teka... Čia nėra prasmės žūti...
-Bet čia mano kova! - nutraukė jį piktu šūksniu. - aš.. ginu savo miestą... ir tai man suteikia daugiau... jėgų... Aš nesitrauksiu... kol nebus viskas... baigta
Tamsos Elfė pajuto kaip aplink ją sustojo visi jos elfai, neprileisdami arčiau nei vieno priešiško padaro. Ji piktai visus nužiūrėjo ir neiškentusi sušuko:
-Bailiai! Bailiai jūs. Jei nenorit kautis tai ko iš vis čia veržėtės?
-Faja, - kreipėsi vienas iš tamsos elfų.- Mes nesitraukiame. Kaip ir tu, mes giname miestą, kuris mums suteikė pastogę ir laimę. Mes tik norime tave matyti gyvą. Todėl palydėsime į saugią vietą, o poto grįšime...
-Nu sakau gi, kad bailiai. Ir dar kokie nagli. Vistik aš dar jūsų "commander" ir nedrįskit prieš mane nei žodžio pasakyti. Aišku? Ar aišku?
Tamsos Elfė palaukė kol kuris nors vienas pasakys "aišku", tada virto žvėrimi ir peršokusi savo elfus nėrė į kovos vidurį. Tamsos elfai stengėsi toli nesitraukti nuo savo vado, nors ir kovojo su padarais, bet nei vienas jos neišleido iš akiračio.
Pradėjo aušti. Elfų ir jų sąjungininkų pajėgos vis didėjo, todėl priešai ėmė trauktis. Dar keletas bandė kovoti, bet ir jie buvo greitai įveikti. Elfai bėglius palydėjo strėlių lietumi. Per visą laukymę nuaidėjo pergalės šūksniai.
Tamsos Elfė nurideno bejausmį kūną. Atsisėdo ant akmens. Niekur nesimatė nei mažiausio lopinėlio žolės. Viskas buvo padengta kritusių kūnais ir krauju. Elfė pasižiūrėjo į perrėžtą koją. Šyptelėjo.
-Ir mano kraujo čia bus - pabandė nusivalyti kraują nuo veido, bet rankos irgi buvo kruvinos. Pasirėmė alkūnėmis į kelius.
Netrukus priešais Tamsos Elfę ėmė rinktis jos kariai. Taip pat visi kruvini, bet laimingi. Jaunėlis priklaupė prie elfės ir sutvarstęs koją prakalbo:
-Reikėtų išsimaudyti, kad sužinotume kur mūsų žaizdos...
Tamsos elfai susižvalgė. Vienas iš jų čiupo elfę ant rankų ir visi nubėgo į mišką.
-Eeee... paleisk mane, -griežtai įsakė Tamsos Elfė.-Aš nenoriu maudytis.
Elfas tik šyptelėjo ir įmetė į pro mišką tekančią upę. Elfė skendo. Po kovos šarvai atrodė tokie sunkūs. Nors tuoj pat ji buvo ištempta į krantą ir nuimti visi šarvai, bet be pasigailėjimo įšveista vėl atgal į upę. Iš paskos sušoko ir visas būrys. Iš kažkur atsirado jėgų vaikiškoms maudynėms. Netrukus prie upės rinkosi vis daugiau kovotojų.
-Aš jums už tai atsikeršysiu, - išlipusi iš vandens šnypštė Tamsos Elfė. Jos visas kūnas buvo subraižytas, per kojos tvarstį gėrėsi kraujas, o žandą puošė gilus kirtis. Nužvelgusi savo kovotojus, pamatė, kad nei vienas neišvengė žaizdų, bet visi šypsojosi kaip maži vaikai.
-Faja, tavo nugara! - išsigando Jaunėlis.
-O kas jai? - nusistebėjo. Visi elfai sunerimo. - Kas jai? Kas ten tokio?
Be žodžių vienas tamsos elfas čiupo ją ant rankų ir nunešė į medžio miestą. Kiti elfai nusekė jam iš paskos. Pakeliui elfė atsijungė.

Tamsos Elfė gulėjo ant pilvo minkštuose pataluose. Truputi pasimuiste patogiau įsitaisydama. Sumaudė kairę koją, bet jutosi tvarstis. Pajuto perštėjimą žande. Kruptelėjo.
-Pakentėk. Tuoj bus baigta - kažkieno malonus balsas labiau ramino už minkštus ir kvepiančius patalus, o švelnus rankos prisilietimas malšino skausmą. Ji prasimerkė ir priešais išvydo Pooly. Šyptelėjo ir pabandė atsikelti.
-Ei ei ei, ka darai? Gulėk ramiai. Mes tiek vargom kol tave sulopėm.