Side quest - escort

-Manau, taip
Sužvairavo į Nichę traukdamasis atbula.

Šyptelėjusi nusilenkė slaugytojoms susiimdama už sprando
-Ačiū už pagalba...mes turim skubiai...keliauti!
Vos išsitiesusi apsisuko kartu pasičiupdama Hakuren už apykaklės ir greitu, žingsniu išėjo iš ligoninės.

Hakuren vos neišsidrėbė nuo Niches tempimo.
-Gal... nori užkąsti kadangi jau tokia proga pasitaikė?
Jis žvilgtelėjo į merginą, o po to į parankę ir nuraudo.

Atsikvėpė vos išėjus, kartu paleisdama vaikiną. Atsisukus kiek nustebusi žvelgė į jį, pakelė žvilgsnį į dangų pridedama piršta prie lūpų.
-Na...Seniai valgiau...
Nusišypsojusi įsikabino jam į parankę
-Bet turime paskubėti, juk negalime versti tavęs laukti.

-Na tada grįžtam į kelią
Hakuren trūktelėjo pečiais. Jis užšoko ant žirgo ir pasilenkė, kad ištiestų Nichei ranką.

Krimstelėjo apatine lūpa, kai vaikinas apsigalvojo, bet jam atsisukus nusišypsojo. Pasičiupus už jo rankos, užlipo ant žirgo ir apsikabino Haku per liemenį.

-Miestelio pradžioje mačiau užeigėlę... Manau, ten ir pavalgysime
Jis kulnais paragino žirgą ir nulekė miesto gatvele.

Niche kiek labiau pralinksmėjo išgirdusi, kad vis dėlto gaus progą pasisotinti. Pajudėjus žirgui labiau apsikabino Hakuren.

Hakuren tiksliai nežinojo vietovės, todėl teko staigiai sustabdyti žirgą, kad nepralėktų užeigos. Žirgas net atsistojo piestu.
-Oi, atsiprašau
Nurimus žirgui, vaikinas nušoko ant žemės ir pririšo gyvulį prie stulpo.
-Eime?
Atkišo parankę Nichei. Jau priprato prie jos.

Nušokusi nuo žirgo neatsisakė pasiūlymo ir įsikabino jam į parankę. Nors ir atrodė pralinksmėjusi, tačiau merginos neapleido jausmas, kad šis miestelis nieko gero nežada, po pastarosios kovos ir naujų žinių, bandė susikaupti, bet kartu ir neišsiduoti vaikinui.

Hakuren neįtardamas Niches rupesčio, kartu su mergina, užėjo į užeigėlę. Juos pasitikusi padavėja iš karto pasiūlė staliuką prie lango ir pateikė meniu.

Sekdama paskui merginą, kartu įdėmiai nužvelgė čia esančius. Atsisėdusi paslėpė veidą priešais meniu, matėsi tik jos viršugalvis, kuris kartais lyg vis nusisukdavo į šoną. Netrukus linksmai pažvelgė į Hakuren, vos neišsitiesdama per staliuką
-Tai nuo ko pradėsim?

Hakuren šiek tiek akys išsiplėtė.
-Didelis apetitas?
Jis nusijuokė ir tada pas padavėją užsisakė salotų su tunu.

Jam nusijuokus patempė apatine lūpa ir atsisėdo atgal, vėl paslėpdama veidą po meniu
-Reikia daug energijos...
Burbtelėjusi padavę padavėjai meniu ir nusišypsojo
-To paties.

Padavėja linktelėjo ir apsisuko eiti, bet Hakuren ją sustabdė.
-Dar atneškite šitai merginai skaniausią mėsos gabalą ir ąsotį vandens.

Nesuprantamai žvelgė į vaikiną, bet netrukus nusišypsojo ir papurtė galvą.
-Ne, ačiū. Bei negalime per ilgai čia užtrukti.
Pasirėmė viena ranką smakrą

Hakuren vis tik užtikrino padavėję, kad atneštų visą užsakymą, o šiai žinoma rupėjo kuo daugiau parduoti, tad pasišalino, kol nepasikeitė sprendimas. Vaikinas į stalą atrėmė abi alkūnes.
-Jūs gi su mano broliu vienodi. Žinau ką valgot ir nėra čia ko dėl manęs kuklintis. Jei valgai taip greitai kaip Ren, viskas bus gerai

Bandė prisiminti bare sutikta vaikiną
-Vienodi...
Šyptelėjo
-Nemanau.
Pasilenkusi arčiau pašiaušė jam plaukus
-Man nebuvo pasitaikiusi progą turėti tokį brolį.
Pasirėmė abejomis rankomis smakrą, linksmai šypsojosi, nes sušiauštais plaukais vaikinas jai atrodė ypač mielai

-Ei
Hakuren atsilošė kėdėje, kiek galima toliau mėgindamas atsitraukti nuo Niches. Teatrališkai susiraukė tvarkydamasis plaukus.
-Nesielk su manimi kaip su mažu vaiku

Šyptelėjo
-Ir nesielgiu.
Žvilgtelėjo ar dar nepareina padavėja
-Beje, kur jūsų tėvai?
Prisiminė, ką jau seniai norėjo paklausti vaikino.

Hakuren nusišypsojo paslaptinga šypsena.
-Kam tau parūpo mūsų tėvai?
Tuo metu ant stalo buvo patiektas užsakymas.

Pirmiau išvydo maistą, tad prisitraukė arčiau savęs ir pasiėmė įrankius ir jau žadėjo pradėti, kai tik prisiminė vaikino atsakymą. Trūktelėjo pečiais
-Nes tu keliauji vienas ir turbūt iš savo gimtines, o ten nieko nemačiau, kad kas išlydėtu. Tiesiog smalsu, nebent nenori ar tiesiog perskaudu...
Žvilgtelėjo į savo maistą po to į Hakureno, tarsi minčių pagalba norėdama jį įtikinti, kad jis pradėtu valgyti, o pati negalėdama, nes nemandagu.

Besiklausydamas merginos, Hakuren stebėjo ją ir tik nuo jos žvilgsnio susivokė, kad turi valgyti. Šyptelėjo ir įsidėjo kąsnį į burną. Pakramtęs traškias salotas, nurijo ir vėl šyptelėjo.
-Mūsų tėvas - karininkas, tai jam nelabai patinka, kad aš neseku jo pėdomis... o Ren jis jau seniai palaidojo. Tėvai gyvena vos ne kitame pasaulio pusrutulyje
Trūktelėjo pečiais ir į stiklines pripylė vandens iš atnešto ąsočio.

Matydama, kad vaikinas pradėjo valgyti, nusišypsojo ir iškart ėmėsi savo patiekalo. Išklausiusi vaikiną prarijo kasnį.
-Kad Ren...
Susimastė ir netrukus papurtė galvą, nes susipainiojo tarp mirties, valhallos ir žemes.
-O tai, kaip atsidūrei, kitam pasaulio pusrutulyje?
Įsidėjo dar viena mėsos gabalėlį į burną.

-Taip Dievas panorėjo..
Vaikinas pažvelgė į Nichę ir šyptelėjo.
-O tu? Kaip tavo ir Ren keliai susikirto?