Užduotis Nr. 23

-Ššš
*Sušnypštė ir pridėjo pirštą sau prie lūpų, kaip ženklą. Tylėti. Susikaupusi įsiklausė.*

Niliar be garso kabojo ore. Net rūbai trindamiesi vienas į kitą nekėlė šiugždesio. Kardą laikė kaip visada - paruoštą, gynybai, ar puolimui, bet taip pat gerai paruoštą ir lėkimui(gaudant ar bėgant) visu greičiu.

Kol visi nairai užsiėmė savais reikalais, Madlax vaikščiojo ir dairėsi aplink per daug nenutoldama nuo komandos. Kažkas juos turėjo pasitikti, bet šioje vietioje nieko nebuvo.

-Mad... kažkas atbėga
*Bandė perspėti draugę*

Madlax tuoj pat pasisuko į tą pusę, iš kurios kažkas turėjo atbėgti.

Vis dar laukė , kol viskas nurims ir jie galės judėti.

Vos šūktelėjus elfei, ji galėjo pajusti kaip kažkas atsisėdo už jos ant žirgo ir ją apsikabino iš nugaros per pilvą.
-Mes ir vėl susitikome
Pasigirdo vaikino balsas ir jis dar papūtė šilto oro merginai už ausies.

Spoiler:

Link Madlax bėgo kiek pridusęs vaikinas.

Spoiler:

*Nors ir jautė kažką artėjant, bet vaikino atsidurusio jai už nugaros nejuto. Todėl jam ją apsikabinus krūptelėjo ir pasistengė užvožti iš pakaušio šiam į nosį.*

Madlax akies kampeliu žvilgtelejo į už Elfės atsidūrusį vaikiną. Tada pasisuko į link jos atbėgantį. Laukė, kol šis ją pasieks. Gynybos nenuleido.

Vaikinas buvęs už elfės žinojo jos charakterį, todėl dar prieš jai atlošiant galvą, iškėlė delną ir blokavo merginos smūgį.
-Ei, mes gi ne priešai
Jis lengvai nušoko nuo žirgo ir atsistojo šalia elfės bei ištiesė rankas į ją, taip rodydamas kad pasiruošęs padėti jai nulipti.

Tuo tarpu prie Madlax pribėgo kitas vaikinas. Jis Pasilenkė ir pasirėmė rankomis į kelius. Giliai alsavo gaudydamas kvapą.
-Kad jus rastume teko visą mišką šukuoti... Odinas nenurodė tikslios vietos... Linas pasirūpins žirgais, o mums reikia judėti iš čia kuo greičiau. Kuris čia kapitonas?
Jis pagaliau atsitiesė ir nužvelgė visus.

Kiek nepatikimai žiūrėjo į atvykėlius ir nepatikliai toliau laukė , ką jie darys
- Kapitonas?
susiraukė, nesupratęs

Ergo laike uz ginko pasiruosusi, bet vaikinam atsiradus arti jos kolegiu jau norejo ji issitraukt ir saut, bet prisimine, kad neturi sautuvo. Ji atsiduso ir atsistojo i ramesne pozicija, stebejo visa veiksma ir stengesi nepamesti itartinu judesiu.

-Aš atsakinga už komandą.
Nedvejodama atsakė Madlax vaikinui.

*Pažiūrėjusi į vaikino ištiestas rankas suraukė nosį ir nušoko per kitą pusę.*

Elfei nušokus, vaikinas paėmė jos žirgo kamanas. Tada nuėjo prie kitų žirgų.

Vaikinas žvilgtelėjo į prie pat jo stovėjusią merginą.
-Atsiprašau. Neįsižiūrėjau. Gerai, žirgus palikit čia ir keliaujam
Jis daugiau nieko nelaukęs prasilenkė su keliais atvykėliais ir nuėjo tiesiai miško taku.

Nusijuokė , kai Madlax taip pareiškė , linktelėjęs paliko žirgą ir išdidžiai pats nusliūkino paskui tą vaikiną.

Madlax atsisuko į Toro žirgą. "Tave pasikviesiu vėliau. Gali grįžti atgal į Valhallą, kaip darydavom ir anksčiau" lyg norėdama, kad jis ją suprastų per jos mintis, tikėdamasi, kad bus taip, kaip anksčiau, Madlax paglostė ir paleido žirgą. Tada atsisuko į komandą.
-Negaiškime laiko.

*Pradėjo eiti išpaskos vaikino. Kiek smalsiai žiūrėjo į jo keistas katiniškas ausis.*

Ergo paziurejo i Madlax ir linktelejusi lyg pati sau pasisuko ir pradejo eiti paskuo Elfe. Gerai visko aplinkui klausesi ar niekas nearteja.

Nejudėdamas viskam pasiruošęs kabojo ore, kol Madlax nepasakė judėti, jai davus komanda,pradėjo po truputi skrieti paskui kitus.

Žvaliai nė kiek neatsilikdama pradėjo žingsniuoti paskui komandą apžiūrinėdama atėjūnus.

Vaikinas su katino ausytėmis laikė greitą tempą ir netrukus visa kompanija išėjo į pamiškę, kur stovėjo juodas autobusiukas. Jis pravėrė keleivių dureles ir iki pusės įlindo į mašiną. Kiek ten pasikrapštęs, išlindo su glėbiu daiktų. Merginoms ant kaklų pakabino po fotoaparatą, o mažiausiajai įdavė pliušinį žaislą. Tada vaikinui, gal kiek per stipriai, prie krūtinės prispaudė kelioninę kuprinę ir sustojo prie Niliar.
Kurį laiką idėmiai tirė keistą padarą ir kažką galvojo. Galiausiai nusisegė nuo kaklo antkaklį ir jį užsegė butybei. Iš kišenės išsitraukė virvutę ir vieną jos galą pritvirtino prie antkaklio, o kitą pririšo mergaitei prie riešo.
Atsitraukęs dar nužvelgė kompaniją.
-Na, regis ekskursijai jūs jau pasiruošę. Važiuojam
Vaikinas įlipo į autobusiuką. Jo viduje buvo kaip tik septynios sėdimos vietos viena priešais kitą.

Ergo seke vaikina, kai priejo busiuka ir jis ten ilindo ji apsidaire, o kai ant jos kaklo atsidure fotoaparatas ji pakele antake ir ziurejo ka jis toliau daro, kai Niliar buvo priristas kaip suniukas ar balionas ji tik prunkstelejo:
-Jus is musu tyciojetes ar ka, mes cia ne turistaut atejom,-pasake Ergo paziuredama i vaikina piktai.

Mergaitė nieko nesakė tik buvo patenkinta gautuoju žaislu. Tuomet kiek sutrikusi pažvelgė į virvelę pririštą jai prie riešo:
-Ar tai būtina?

Niliar prilietė antkaklį negalėdamas patikėti, po to pažiūrėjo į virvutę. Įš pradžių jo akyse pasirodė grynas įniršis ir jis sušnypštė(garsas kurį išleido panašiausias į tai) taip, kad plaukai piestu stojosi. Tada staiga susivaldęs, kad tuoj pat nenutrauktų virvutės jis nuleido ranką, kuri besileisdama nuo kaklo dar sutrukčiojo. Dabar atrodė vėl toks kaip visada.
- Tik jei tai maskuotei... Ir tik tiek, kiek būtina... - Pusiau pasakė, pusiau iškošė pro dantis. Nors atrodė ramus, bet balso negalėjo padaryti visiškai ramaus. Vienas pats antkaklis nebuvo šito priežastis; bet pavadėlis... Ten iš kur jis kilęs, pavadėlis buvo pažeminimas net vergui. O jis niekada nebuvo vergas. Ir jis nežinojo nieko apie balionus.